Skaitiniai

2014-01-01
 

AK ir PP – Apie Mus

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

 Alternatyvus Kempiniukas ir Paralelinis Patrikas


APIE MUS 


   Pašiaušus savo  žalsvus nagučius, dengiančius stuburą, voveraitė klaikiai urzgė. Keistas tatai buvo žvėris – nė galvos nė kojų, net šiknos neturėjo. Vien ragai, nagai, gerklė dantyta ir ta išauga pro kurią urzgė: uodega.


Senelis man pasakojo, jog jo senelis, didis verslininkas, jam pasakojo, kad kadaise voverės buvo pėdos dydžio ir riešutėliais mito. Ir dar sakydavo, kad, seniai seniai, ten kur dabar vandenynas tyvuliuoja, gyveno čiukčiai ir ruonius gaudė. Ruonis – tai toks šlepetėm mitęs pabaisa. Atsimenu, kad taip sakė. Drąsūs tie čiukčiai, matyt, buvo. Manau, kad ne tik drąsūs, bet ir pasalūnai.


Taip pat  pašnibždom pasakodavo, kad anie čiukčiai išmoko saulę suspausti į mažą kamuolį. Pridarė daug tokių kamuolių ir apmėtė visus, kitokius nei jie. Nedaugelis gyvi išliko. Kelios legendos byloja, kad piktuosius čiukčius ir jų vadą užpuolė ir surijo maumedžiai: vikrūs medeliai, devyniom šakom, septyniais dantim ir vienu fakufu. Bet kaip iš tiesų buvo, ir ar iš tiesų  taip buvo jau niekas nesupaisys. Daug vandens nuo to laiko nutekėjo, daug karvių nuo pimpmario nugaišo, daug mėšlo suvežta ir nė vieno vieversio neužraugta. Visko būta.


   Kiekvienas vaikas žinojo: pamatei voveraitę – bėk. Vienas iš šimto tūkstančių lieka gyvas. Vis šioks toks šansas. Nedvejojau – skuodžiau taip greitai, lyg į pasimatymą su  nuostabiąja Pelperina vėluočiau – gražiausia mūsų kaimo merga. Tik dantys jos buvo kaip ryklio – riesti į vidų ir aštrūs lyg barsuko. Visvien visi buvom ją įsimylėję. Dėl teisės apvaisinti net surengėm literatūrinį konkursą: parašęs geriausią apsakymą apie tai, kokį pasaulį įsivaizduoja, jei žiurkiadriežiai olų neberaustų, naktimis ežiukai nešviestų paparčiuose,  grybai panosėje augtų, o pasalūnai čiukčiai taip ir nebūtų  išmokę saulės į kamuoliuką suspausti, galės su gražuole dviese visą naktį pasilikti. Manau, nereikia aiškinti, kad tikėjomės ne riešutus  gliaudyti. Deja, konkurso taip niekas ir nelaimėjo. Kad ir kaip stengėmės, nepajėgėm tokio pasaulio nė įsivaizduoti.


   Melas buvo tai, kad senas trūlikas saugo nuo žaibo ir atbaido voveraites. Vos įlipau į surūdijusį  „Solaris“, voveraitė įšoko paskui. Išsiviepė lyg multiko personažas ir lėtai patraukė link manęs. Jai varvėjo seilės, o man prakaitas. Buvau šlapias šlapias riešutėlis. Nerūpėjo tai voveraitei. Mėgo drėgmę, matyt.


   „Pavoj us atvej išd    ti s iklą plaktuku“ – toks užrašas puošė vieną troleibuso langą. Nemanau, kad tie, kurie tą užrašą čia uždėjo, turėjo omenyje voveraičių keliamą grėsmę. Aš ir plaktuko neturėjau. Pamaniau, kad įsigysiu naujų randų.


Taip, randai būtų gerai. Nes negyvėliams žaizdos negyja. 


   Liuoktelėjau pro išdaužtą langą ir nusiritau kūlvirsčiais per samanėles. Skaudžiai į jas nusidilginau, bet tai buvo niekis palyginus su žaizda krumpliuose. Pirštų ilgai nevaldysiu, pamaniau liūdnai.  


   Po truputį pradėjau dusti: grybavimas – tikrų vyrų užsiėmimas, o man dar nė trylikos nebuvo. Krepšį su laimikiu seniai pamečiau. 


Prakeiktas kvailas išdidumas, privertęs mane lįsti į mišką. Maniau, kad man nieko neatsitiks, juk kartą su draugais net žiurkdriežį erzinom, negyvą ežiuką su virvute panosėje jam valkiodami. Ir nieko, visi išsisukom. Tada galvojau, kad nuo bet ko išsisukčiau.


   Visas mano gyvenimas lėkė prieš akis taip pat greitai, kaip ir iš paskos besivejanti pabaisa.  Staiga ji užkliuvo už kažkieno didžiulių griaučių, pusiau  išlindusių iš samanų.  Sustaugė taip baisiai, kad atsisukau. Nukrito, susirietė, o man blykstelėjo viltis. Galėjau prisiekti, jog man plyšta plaučiai, bet dar pagreitinau tempą. Mane galėjo išgelbėti tik tai, jog žvėris dar negalėjo pasinaudoti pagrindiniu savo koziriu – jos sparnai lyg nereikalingos atplaišos kadaravo prie šonų ir tik trukdė bėgti. Bet voveraitė ne šiaip atsikėlė ir toliau vijosi: pačiu tinkamausiu sau, ir netinkamiausiu man momentu suvokė, kam reikalingos tos odinės skiautės. Plėšrūnė atsispyrė ir išskleidė jas. 


   Senelis kadaise pasakojo legendą, jog paryčiais, tuo metu kai pro amžinąjį įšalą prasikala kalnų ožiai ir sužydi erdvėlaivių spalvomis barsukai, kažkas milžiniškas, apsiavęs ąžuolinėm klumpėm, vaikšto ir sėja voveraičių sėklas. Ten kur sėkla nukrenta – silpnųjų nebelieka. Lieka tik akmenys, stipruoliai ir lavonai. Nebuvau aš akmeniu. Esu tuomi tikras. Liko tik du variantai. 


   Šuolis buvo įspūdingas: pargriovė mane bėgantį ir įkando. Suleido dantis iki kaulo ir šiurpiai suurzgė. Krūptelėjau, surikau, trenkiau jai, vėl surikau. Iš skausmo, neapsakomo žodžiais. Didelis gabalas mėsos liko žvėries nasruose, o aš plūsdamas krauju šliaužiau tolyn. 


   Pamatęs Pelperiną pamiršau skausmą. Stovėjo ji nuoga, vandenyje. Stangrius jos papus teliuskavo tyras Platelių ežero vanduo, o ji šaukė: „Vacy, pirmyn, tu gali!“. Žinojau, taip ir žinojau, kad ji mane pasirinks! 


   Voveraitė buvo greitesnė. Ne tas  žodis, greitesnė… Spurtavo neįtikėtinai staigiai, nespėjau net sureaguoti. Pelperina šaukė. Klykė tiesiog. Širdį paglostė savimeilė – aš jai rūpiu. Ji mane myli.


   Plėšrūnei pradėjus graužti mano pelekus, nurimau. Priešintis nebebuvo jokios prasmės. Tada dusdamas žvėries nasruose netikėtai pamaniau: ruoniai turbūt neėdė šlepečių.


   Jie ėdė mus.


Aptarti forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0